Pasitikėjimas yra viena svarbiausių sąlygų, lemiančių demokratinės visuomenės gebėjimą susitelkti ir veikti kartu. Jis telkia bendruomenes, kuria bendros atsakomybės jausmą, stiprina institucijas. Švietimo srityje šis principas įgauna ypatingą reikšmę, nes būtent čia formuojasi žmogaus santykis su savimi, bendruomene, valstybe ir pasauliu. Švietimas ne tik remiasi pasitikėjimu – jis pats jį ugdo.

Mokykla yra ypatinga socialinė erdvė, kurioje ugdymas vyksta puoselėjant gyvą ryšį. Pasitikėjimą kaip pamatinę sąlygą visaverčiam mokymuisi ir asmens brandai kuria sveikas mokyklos mikroklimatas, pozityvūs mokinių santykiai su mokytojais ir bendraamžiais. Pagarba vaikystei yra viena svarbiausių ugdymo prielaidų. Ugdymas neapsiriboja vien žinių perdavimu ar gebėjimų įtvirtinimu. Jo esmė – įvesti žmogų į atvirą ir dialogišką kultūrą, atskleisti jo kūrybines galias ir ugdyti atsakingą veikimą bendruomenėje. Šiame procese išskirtinį vaidmenį atlieka mokytojas – žmogus, kuris geba sužadinti mokinio smalsumą, palaikyti jo mokymosi pastangas ir padėti išsaugoti pažinimo džiaugsmą. Mokytojo palaikymo, saugios mokymosi aplinkos reikšmę mokinių pasiekimams patvirtina ir tarptautiniai mokinių pasiekimų tyrimai.

Mokytojo darbas yra viena svarbiausių visuomenės ateitį kuriančių veiklų. Ši profesija neatsiejama nuo žmogiškos brandos ir profesinio meistriškumo. Kaip sakė habil. dr. Meilė Lukšienė, ,,Psichologinis-pedagoginis aspektas yra raktas siekiant visų ugdymo tikslų, o juk visiems norėtųsi rasti tokius kelius į augantį žmogų, kad jo kultūra, jo žmogiškoji esmė formuotųsi ne kaip paviršinė susidariusi, lengvai nukrapštoma luobelė, bet kaip kietas, tvirtas branduolys“. Tokie ugdymo tikslai mokytojo profesijai suteikia didžiulę prasmę ir atsakomybę. Gebėjimas reflektuoti savo veiklą, nuolatinis mokymasis ir atvirumas naujoms idėjoms tampa neatsiejama mokytojo profesinio augimo dalimi. Mokytojo gebėjimas atskleisti savo pašaukimą nėra atsietas nuo aplinkos, kurioje jis veikia, – pasitikėjimas, pagarba ir profesinė autonomija leidžia jaustis vertinamam, gerbiamam ir atsakingam ugdymo proceso kūrėjui.

Šiandienos pasaulio pokyčiai skatina iš naujo pažvelgti į mokytojo vaidmenį ir ugdymo galimybes. Intensyvi technologijų, ypač dirbtinio intelekto, plėtra keičia socialinę bei kultūrinę tikrovę ir plečia žmogaus pažinimo galimybes. Šiandien, kai prieiga prie informacijos tapo beveik neribota, žmogaus pasirengimo ateičiai nebegalime apibrėžti vien sukauptų žinių kiekiu – vis svarbesnis tampa gebėjimas tas žinias atsirinkti, suprasti, vertinti ir jomis remiantis veikti. Tokioje aplinkoje vis svarbesni tampa gebėjimai kurti ryšius, atrasti savo veiklos prasmę ir formuoti savitą, visą gyvenimą trunkantį mokymosi kelią. Šie gebėjimai formuojasi per ugdymo patirtį, todėl mokytojo vaidmuo įgyja dar didesnę reikšmę.

Informacinės ir žinių visuomenės raida kelia naujų iššūkių visų šalių švietimo sistemoms. Šie klausimai tampa svarbia tarptautinės ir nacionalinės švietimo politikos kryptimi, formuojant ilgalaikius prioritetus mokytojo profesijai stiprinti, ugdymo kokybei ir mokinių pasiekimams gerinti.

Valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2050“ pabrėžiama, kad ateities sėkmę lemia pasitikėjimu grįsta visuomenė ir stipri švietimo sistema. Joje keliama ambicija – naujas Lietuvos kartas ugdo geriausieji. Todėl šiandien būtina visiems susitelkti, stiprinant mokyklų bendruomenę, užtikrinant sklandžią mokytojų kartų kaitą ir didinant mokytojo profesijos patrauklumą, kad šį kelią rinktųsi talentingi ir motyvuoti žmonės, gebantys ugdyti laisvą, kūrybingą ir pilietišką asmenybę.

Minėti siekiai tampa ir XXI Vyriausybės programos įsipareigojimais: užtikrinti lygias galimybes gauti kokybišką ugdymą kiekvienam besimokančiajam ir gerinti mokytojų darbo sąlygas – mažinti mokytojų trūkumą, jiems tenkančią perteklinę administracinę naštą ir puoselėti pagarbą profesijos autoritetui. Šių įsipareigojimų įgyvendinimą stiprina Pedagogų pritraukimo ir išlaikymo planas – iniciatyva, orientuota į nuoseklaus mokytojo profesinio kelio kūrimą.

Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad Lietuvos švietimo sistema išliko atspari ir sudaro sąlygas geriems ugdymo rezultatams pasiekti: auga ugdymo aprėptis, mokinių pasiekimai išlieka aukštesni arba artimi tarptautiniams vidurkiams, plečiasi neformaliojo vaikų švietimo prieinamumas – vis daugiau mokinių dalyvauja valstybės biudžeto lėšomis finansuojamose veiklose, gerėja mokyklų aprūpinimas laboratorijomis ir informacinėmis technologijomis. Teigiamai nuteikia ir stiprėjantis mokytojų profesinis potencialas – daugėja ateinančių į švietimo sistemą pedagogų ir pagalbos mokiniui specialistų, auga mokytojų darbo užmokestis, patyrusių pedagogų kompetencijos, savarankiškumas ir profesinis atsparumas išlieka reikšminga švietimo sistemos stiprybė.

Pasiekimų atotrūkių mažinimas išlieka vienas iš svarbiausių švietimo sistemos teisingumo siekių. Vis dar akivaizdūs rezultatų skirtumai pagal mokyklos vietovę, mokomąją kalbą, socialinę, ekonominę ir kultūrinę padėtį, mokinių lytį. Ne mažiau svarbi ir kita ugdymo kokybės dimensija – mokinių savijauta ir gebėjimai veikti kartu. Kartu švietimo sistemai tenka prisitaikyti prie demografinių pokyčių. Nors mokinių skaičius mažėja, kvalifikuotų mokytojų poreikis išlieka didelis dėl mokytojų amžiaus struktūros, dalykų mokytojų trūkumo. Atsakymas į šiuos iššūkius bus svarbi sąlyga, kuriant ateities švietimą.

Švietimo ateitį kuriame šiandien – sprendimais, kuriuos priimame, pasitikėjimu, kurį stipriname, ir žmonėmis, kuriuos gerbiame, palaikome ir įgaliname augti. Tegul ši švietimo būklės apžvalga tampa kvietimu toliau telktis dėl ateities švietimo sistemos – tokios, kurioje kiekvienas mokinys gali atskleisti savo potencialą, o kiekvienas mokytojas – oriai vykdyti savo misiją.

Raminta Popovienė,
švietimo, mokslo ir sporto ministrė